All I need
03 Nov 2011 Leave a Comment
Aš tik kątik supratau, kaip seniai berašiau į šį savo blogą ir nesiskelbiau pasauliui, kaip man sekasi ir kur dabar randuosi. Vis rečiau ir rečiau čia beužsuku, nes arba nerandu laiko, arba nesugebu susikurti tinkamos atmosferos, arba tiesiog pritrūksta tam momentinių emocijų, kad galėčiau išsiliet. O ši naktis pilna ir pastarosios mano gyvenimo dienos pilnos visko. Tiek džiaugsmo, tiek ašarų, tiek nusivylimo. Išties, galėčiau vardint ir vardint.. Tačiau nuo visko iš pradžių.
Dabar gyvenu Vilniuj su Agnike ir Marčium. Turim virtuvę be lango, dušą, į kurį norint įlipti reikia peržengti klozetą. Dar turim nuosavą sarmą ir netgi nuosavą balkoną, kuriame stovi keli slovikai marinuotų agurkėlių. Didžiulė ruda spinta užima puse kambario, o ištiesus mano lovą net Agnikei sunku apsisukti. Tai va, gyvenam smagiai, labai 
Studijuoju VGTU kūrybines industrijas ir labai tuom džiaugiuosi. Tiesa, gal tikėjausi šiek tiek kitokių studijų, bet nė trupučio nesigailiu pasirinkusi tokį kelią. Pakliuvau į geriausią grupę, susiradau naujų draugų, kurių pasiilgstu ir po truputį kuriu savo aplinką, kurioje statau naują gyvenimėlį. Tačiau eidama pirmyn negaliu palikti to, kas buvo taip gražu čia, namie, Gargžduose. Visada smagu grįžti, gera pasimatyti, pasidžiaugti, prisiminti. Keliaudama namų link drebu iš jaudulio ir nekantrumo. Niekada nemaniau, kad šitaip smarkiai jusiu nostalgiją mūsų vakaram. Nebūčiau patikėjusi nė vieno žodžiu, jog peržiūrinėdama senas nuotraukas brauksiu ašarą ir iš naujo išgyvendama nuotykius kelsiu lūpų kampučius į viršų. Kartais norėtųsi visa tai, kas liko čia, susikrauti į lagaminą ir perkelti ten, kur dabar yra mano namai. Tačiau suprantu, jog gyvenimas juda ir tai, kam lemta išlikti, bus su manimi visada. Net nebūnant šalia galime jausti širdies virpesius ir liūdesį draugo veide. Galime palaikyti vienas kitą visur ir visada, nesvarbu ar tu sėdi antakalny, ar tam pačiam kambary, ar už 300km., svarbiausia nepamiršk manęs, nes man reikia tave jausti. Friendship is being there when someone’s feeling low and not being afraid to kick them.
O šiaip na visko šiam gyvenime vyksta. Nors kad ir kaip norėjau grįžti namo į Gargždus, dabar noriu važiuoti į savo butuką/urvą ir lindėti ten su panelytėm bei gurkšnoti arbatą/vynelį, ruošti vakarienę ir svinguoti pagal man patinkančias melodijas. Noriu pasidžiaugti rudeniu šalia esančiam parke, noriu atsikvėpti, nes grįžusi ir pasidariusi sau trumpas atostogas dar nesugebėjau to gauti. Kažkaip perdaug man visko. Per greitai keičiasi ir mano mintys, ir veiksmai, ir jausmai, ir artimieji Nesinori man šito, bet deja negaliu nieko pakeisti. That’s me. Ir kaip jau galiu numatyti kitokia dar greitai nebūsiu, jei išvis būsiu. Normalia neužgimiau, tai tokia ir nebebūsiu. Kaip sakoma, keksu gimęs tortu nebūsi. Susitaikyk, broli!
O dabar labanakt, rytoj važiuoju pusryčių su Čiolyte, tad reiktų pamėgint atsikelt anksčiau. Rekomenduoju nakčiai filmą Life as we know it . Gražu gi:)
Gero laiko ir šilto rudens.
