10 Apr 2011 Leave a Comment
Jeigu tavo vakaro ašara vis dar budi, liejasi.
Laimingo liūdesio apjungta, nesuvaldoma.
Sunkiasi per suspaustą veidą, paliekanti fantazijoje.
Ji baigiasi, ir liepia judėti, nelikti vienu, paleisti ir pasitikėti.
Matai kontūrą, sėdintį. Apjuosk jį savo rankomis, negalima, bet mintis kuria savo. Apkabini, leidiesi į rūką, nepaliečiama, bet matoma. Kūnas sukasi į šalį, bet akys stiebiasi tik į vieną pusę.
Aš turiu skaidrę, ji matoma visiems, bet tik ne man.
Jeigu kada nors bandysite sukurti poemą pagal mano vidų, ji skambės rudom akim ir nepažabota šypsena – meile pagal jūsų ego.
M.S.
Advertisement
