Some devil

13 Mar 2011 1 Comment

Tamsi tamsi naktis šaldo mano širdį. It su replėm sugnybia mano pačios šešėlis ir įtvirtina laike, kuriam nesinori būti. Niekas nešypso man žiūrėdami į akis ir nelaiko tvirtai apkabinę per pečius. Aš lyg ta ryški šviesa kito namo lange, vienintelė dar lūkuriuojanti ir besistengianti sužibėti, tačiau nesėkmingai. Ją matys ir supras tik tokia pati akis, toks pat langas ieškantis draugijos kambario prietemoj. Bet juk visas pasaulis ten, kur uždrausta. Kur patenka žmonės gebantys savo lentynose palaikyti idealią tvarką. Na gerai, ne idealią, bet bent jau tokią, kuri netrikdytų įeinančių apsižvalgyti. O kolkas kiekvienas įėjęs rastų priekabių, kadangi nesurūšiuoti aplankai, laiškai dar laukia padėti ant krepšio, nuotraukose įšaldyti jausmai užsisiūbavę išbalansuoja jaukią atmosferą. Juhuhu – uu – uuu. Ir taip jau ne pirma diena ir ne pirma savaitė, kai mano pirštuose išseko galios. Kai tavo gerklėje užstringa žodis. Kiek būtų galima daug pasakyti. Apie save kiekvienam į širdį, kas pakeistų viską. Pakeistų smagias vaikystės išdaigas, paauglystės dūmus, skaistybės atodūsius, prisiektą meilę. Rodos, išskleist sparnus ir pakilt būtų viena iš svajonių. Jausmas lyg užsidedi kaukę ant burnos, giliai įkvėpi kelis kartus, raumenys trūkčiojančiai drasko šaltas rankas, o užsimerkus taip šlykštu, bet kartais taip gera gyventi. Nieko nebijai, o ir slėptis nereikia, tau negėda, bet ir nėra dėl ko džiaugtis. Tu tik pabudęs supranti, koks esi laimingas, kai nusispjaut į kūnišką aistrą, kai nesvarbu ateitis, kai vėjai piniginėj, o vėtra galvoj palyginti menkiausios problemos, išsprendžiamos vienu vieninteliu posūkiu. Kuo mažiau dešinėn ir skaičiuoti kelio ženklų nebereikia. Kai nebenori būti turtingas ar netgi protingas, jog galėtum pasigirti savo pasiekimais. Juk laukas, pieva, kelias, upė visada priims į savo glėbį, o Užkaukazė nelauks išskėstom rankom. Tu esi čia ir turi būti čia, peržengti apribojimus, draudimus, išspręsti save – saugoti save ir nedalinti visiems. Pasilikti sau, šitam kambary, kur pro langą vis dar matosi nakties bendražygis. Žinot, net juokinga, užgeso. Taip , kaip kada nors ir mano maksimalizmas būti siekiančia. Tos žvaigždės, kuri neves manęs toli, nebus su manimi ilgai, nes aš jaučiu, kaip po truputį…

O ateity tik lengvas šlamėjimas mano svajonių būti tuo, kuo nesu. Arba nemanau, jog tuo, kuo galėčiau būti. Kai rūsio glūdumoj suspindi klavišai, mano minty įsižiebia ugnis. Norėtųs prožektoriais spigint į akis, apsivyniot maišu ir rėkt, išliet savo lygiagrečias mintis jausmams, kurių perdaug man atlaikyti vienai. Yra šalia atrama, į kurią, deja, nebegalima remtis, bet beveik neįmanoma nemėginti. Juk tai ne akmeninė siena, ne šimtamečio ąžuolo kamienas. Ne. Trapumo persmelkta širdis pulsuoja, o mano rankos gniaužo ją kaip ką tik šviežiai sumaltą mėsą. Ir nuėmus kaukę tu nebebūni kaip anksčiau, dalis tavęs ir lieka plūduriuot baltoj šviesoj. Iš penkto ar septinto karto vis labiau atitrūksti nuo realybės ir nebebūni kaip visi. Sunkiau suprast, sunkiau priimt, sunkiau laikyti akiduobėse iš naujo griūvančią užtvanką, kur nebėra auksinių žuvelių, nes tūkstantis dar pernai laksčiusių velnių išpjovė ir suvalgė jas kaip užkandą prie taurės nuodėmės. Ir bent pamėgink įsivaizduot… Aš nuoga prieš tave ir turėk mane, bet tu neimtum. Jei suskaitytum mano vidų, aš žinau, pasistatytum ant lentynos kaip ne itin gražų paveiksliuką, malonų prisimint, bet trokštamą užmiršt. Tu niekada nebenorėtumei įbrist į liūną pražūties. Anksčiau vėliau reikėtų mirti, nė trupučio nedramatizuojant. Ir toks groteskas nebegąsdina manęs, o kartais vėlei noris patirt, kas sunkiai buvo iškentėta, kad grįžti į save, kad sužinot, kur aš esu. Nes virš galvos įbridus jūroj atsisėst nėra gerai. Tik lašas po lašo nuramina raumenų trūkius, tik baltos kambario sienos be šviesų ir tiksinčiom lubom veidrodiniu paviršium, tik griūvančios užtvankos akimirką prabus mieganti tikrovė ir žus iliuzija. Maža musė prazvimbs koridorium ir pro rakto skylutę ištrūks į šaltą bei nejaukią laiptinę. Tada beliks skaičiuot trūkius tarp ištisinės linijos, palikt viską ir susidėliot iš naujo, ką po truputį barstėm, kas lygu vadinama gyvenimu.