FILMAS
08 Jan 2012 Leave a Comment
in Uncategorized Tags: filmo
Jeigu išėjęs iš filmo jautiesi lyg išprievartautas – tai geras ženklas. Su draugais laimėjome nemokamus bilietus, visą laiką norėjome peržiūrėti kažką lengvo, neįpareigojančio, tačiau dėl kažkokių neaiškių priežasčių, visiškai nežinodami į ką veliamės pasirinkome šį. Ir tikrai nepasigailėjome, nors ir negavome to, ko iš pradžių norėjome. Liko daug sumišimo galvoje, besirangančios žarnos pilve bei toks keistas jausmas, jog kartais neįmanoma suvokti, kiek gali žmogaus jausmai.
http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=EolQSTTTpI4
All I need
03 Nov 2011 Leave a Comment
Aš tik kątik supratau, kaip seniai berašiau į šį savo blogą ir nesiskelbiau pasauliui, kaip man sekasi ir kur dabar randuosi. Vis rečiau ir rečiau čia beužsuku, nes arba nerandu laiko, arba nesugebu susikurti tinkamos atmosferos, arba tiesiog pritrūksta tam momentinių emocijų, kad galėčiau išsiliet. O ši naktis pilna ir pastarosios mano gyvenimo dienos pilnos visko. Tiek džiaugsmo, tiek ašarų, tiek nusivylimo. Išties, galėčiau vardint ir vardint.. Tačiau nuo visko iš pradžių.
Dabar gyvenu Vilniuj su Agnike ir Marčium. Turim virtuvę be lango, dušą, į kurį norint įlipti reikia peržengti klozetą. Dar turim nuosavą sarmą ir netgi nuosavą balkoną, kuriame stovi keli slovikai marinuotų agurkėlių. Didžiulė ruda spinta užima puse kambario, o ištiesus mano lovą net Agnikei sunku apsisukti. Tai va, gyvenam smagiai, labai 
Studijuoju VGTU kūrybines industrijas ir labai tuom džiaugiuosi. Tiesa, gal tikėjausi šiek tiek kitokių studijų, bet nė trupučio nesigailiu pasirinkusi tokį kelią. Pakliuvau į geriausią grupę, susiradau naujų draugų, kurių pasiilgstu ir po truputį kuriu savo aplinką, kurioje statau naują gyvenimėlį. Tačiau eidama pirmyn negaliu palikti to, kas buvo taip gražu čia, namie, Gargžduose. Visada smagu grįžti, gera pasimatyti, pasidžiaugti, prisiminti. Keliaudama namų link drebu iš jaudulio ir nekantrumo. Niekada nemaniau, kad šitaip smarkiai jusiu nostalgiją mūsų vakaram. Nebūčiau patikėjusi nė vieno žodžiu, jog peržiūrinėdama senas nuotraukas brauksiu ašarą ir iš naujo išgyvendama nuotykius kelsiu lūpų kampučius į viršų. Kartais norėtųsi visa tai, kas liko čia, susikrauti į lagaminą ir perkelti ten, kur dabar yra mano namai. Tačiau suprantu, jog gyvenimas juda ir tai, kam lemta išlikti, bus su manimi visada. Net nebūnant šalia galime jausti širdies virpesius ir liūdesį draugo veide. Galime palaikyti vienas kitą visur ir visada, nesvarbu ar tu sėdi antakalny, ar tam pačiam kambary, ar už 300km., svarbiausia nepamiršk manęs, nes man reikia tave jausti. Friendship is being there when someone’s feeling low and not being afraid to kick them.
O šiaip na visko šiam gyvenime vyksta. Nors kad ir kaip norėjau grįžti namo į Gargždus, dabar noriu važiuoti į savo butuką/urvą ir lindėti ten su panelytėm bei gurkšnoti arbatą/vynelį, ruošti vakarienę ir svinguoti pagal man patinkančias melodijas. Noriu pasidžiaugti rudeniu šalia esančiam parke, noriu atsikvėpti, nes grįžusi ir pasidariusi sau trumpas atostogas dar nesugebėjau to gauti. Kažkaip perdaug man visko. Per greitai keičiasi ir mano mintys, ir veiksmai, ir jausmai, ir artimieji Nesinori man šito, bet deja negaliu nieko pakeisti. That’s me. Ir kaip jau galiu numatyti kitokia dar greitai nebūsiu, jei išvis būsiu. Normalia neužgimiau, tai tokia ir nebebūsiu. Kaip sakoma, keksu gimęs tortu nebūsi. Susitaikyk, broli!
O dabar labanakt, rytoj važiuoju pusryčių su Čiolyte, tad reiktų pamėgint atsikelt anksčiau. Rekomenduoju nakčiai filmą Life as we know it . Gražu gi:)
Gero laiko ir šilto rudens.
Sometimes, good things fall apart so better things can fall together
11 Aug 2011 Leave a Comment
Nakty sukasi siūlų virpesiai, nes mano kūnu šiurpuliai bėgioja. Po šitiek laiko vėl imu ir bandau dėlioti gyvenimą kiberviber platybėj. Keistas atpratimas taukšint klaviatūros mygtukus, kai šitas garsas toksai mielas ausiai. Beveik toks pat, kaip girdėti šnabždesį apie paslaptį. Gal netgi artimas balsui draugo, kuris kupinas nuoširdumo atplėšia gabalėlį širdies ir smarkiai suspaudžia tavojoj rankoj. Taip, aš pasiilgau naktį palei mūzų ritmus išliet save ir dar kartą pasidalinti.
Tik šiandien aplanko sunkumas tinkamai išsakyti, kas vyksta. Bet vieną žinau, aš – laiminga. Ir tiek daug gali tilpti šiam žody. Matyt, mane lydi žvaigždė, kurios dėka mano kely nebėra vietos liūdesiui, o šypsena privalomas meniu komponentas.
Aš baigiau mokyklą, ganėtinai gerai išlaikiau egzaminus, įstojau ten, kur norėjau, ir dar nemokamai! Atšokau išleistuves su tėveliais ir A komanda bei pupecka, išlaikiau teises, pasidariau operaciją, atšvenčiau gimtadienį bei gavau geriausią gimtadienio dovaną.. Ai, dar sužinojau, kad esu ypatinga:) Dabar turiu ką apkabinti ir pabučiuoti, turiu į ką atsiremti, mano mama taip pat. Daug daugiau šypsaus ir džiaugiuosi, noriu daugiau, tikiuosi daugiau, sieksiu daugiau. O gyventi taip gera.
http://www.youtube.com/watch?v=WW2muRYdeEw
Pasakyti labas kartais nedrįstu
14 Apr 2011 Leave a Comment
http://www.youtube.com/watch?v=Up86hsk1D-U&feature=fvwrel
Duokit man jo šypseną, o jei galima ir jį patį. Aš noriu turėti dalį savo svajonių šią naktį šalia savęs. Ir dar jei galima tą tamsiaplaukį, iš tolo spindinčiom akim ir nenustygstančiom kojom, kurį šiandien įsimylėjau pro akinių stiklus.
Nobody dies virgin. Life fucks us all.
14 Apr 2011 Leave a Comment
Nelygus paviršius įsirėžia į nugaros vingius. Smėlio audros užklotas nuogas kūnas bando tolygiai alsuoti. Kiekvienas įkvėpimas priverčia nevalingai susitraukti raumenis. Seka palengvėjimas ir vėl, gilus atodūsis plaštakės plazdėjime. Skruostikaulių dubesy suspindi šelmiška nuojauta, atkartodama nakties palytėjimą. Lyg vėjo pagautas nukritęs lapas, kūnas nevaldomai rangosi, pažadindamas kiekvieną esybės kertelę. Pasiilgusios plaštakos slysta suragėjusia oda, bandydamos sustabdyti atšalimą, sąstingį, baimę. Neįmanoma nejausti pulsuojančios širdies, kaistančio kraujo, deginančio kūną. Ir viskas kyla iš vidaus, priverčia drebėti ir nesustoti. Tylus šnabždesys į kairę ausį panirti, pamiršti… Ranka netikėtai apsirezga aplink kaklą ir pritraukia arčiau, leidžia įkvėpti kito kūno kvapo. Pečių linija vis labiau įsitempia išryškindama raktikaulius ir atverdama naują istoriją. Intensyviau. Lyg piešdamas žemėlapį ar pasiklydęs labirinte, kiekvieną žingsnį seka kitas. Akiduobėse tamsuma, jei įsižiebtų noras galėtumei atrast save. Blakstienų virpesiai girdėt ore. Sugaudyti nebeįmanoma aistros. Pabiro smėly nuvargintas noras ir dingo išpustytas alsavimo. Tarpupirščiuos besimezgantis artumas. Ar tu jauti krūpčiojančią meilę? Pasimetusi ir nieko nesuprasdama slepiasi pati už savęs. Lai lieka pailsėti atstumta, bet neužmirštama. Plaštakių apsupta budės ramiai, kol išauš diena.
10 Apr 2011 Leave a Comment
Jeigu tavo vakaro ašara vis dar budi, liejasi.
Laimingo liūdesio apjungta, nesuvaldoma.
Sunkiasi per suspaustą veidą, paliekanti fantazijoje.
Ji baigiasi, ir liepia judėti, nelikti vienu, paleisti ir pasitikėti.
Matai kontūrą, sėdintį. Apjuosk jį savo rankomis, negalima, bet mintis kuria savo. Apkabini, leidiesi į rūką, nepaliečiama, bet matoma. Kūnas sukasi į šalį, bet akys stiebiasi tik į vieną pusę.
Aš turiu skaidrę, ji matoma visiems, bet tik ne man.
Jeigu kada nors bandysite sukurti poemą pagal mano vidų, ji skambės rudom akim ir nepažabota šypsena – meile pagal jūsų ego.
M.S.
Some devil
13 Mar 2011 1 Comment
Tamsi tamsi naktis šaldo mano širdį. It su replėm sugnybia mano pačios šešėlis ir įtvirtina laike, kuriam nesinori būti. Niekas nešypso man žiūrėdami į akis ir nelaiko tvirtai apkabinę per pečius. Aš lyg ta ryški šviesa kito namo lange, vienintelė dar lūkuriuojanti ir besistengianti sužibėti, tačiau nesėkmingai. Ją matys ir supras tik tokia pati akis, toks pat langas ieškantis draugijos kambario prietemoj. Bet juk visas pasaulis ten, kur uždrausta. Kur patenka žmonės gebantys savo lentynose palaikyti idealią tvarką. Na gerai, ne idealią, bet bent jau tokią, kuri netrikdytų įeinančių apsižvalgyti. O kolkas kiekvienas įėjęs rastų priekabių, kadangi nesurūšiuoti aplankai, laiškai dar laukia padėti ant krepšio, nuotraukose įšaldyti jausmai užsisiūbavę išbalansuoja jaukią atmosferą. Juhuhu – uu – uuu. Ir taip jau ne pirma diena ir ne pirma savaitė, kai mano pirštuose išseko galios. Kai tavo gerklėje užstringa žodis. Kiek būtų galima daug pasakyti. Apie save kiekvienam į širdį, kas pakeistų viską. Pakeistų smagias vaikystės išdaigas, paauglystės dūmus, skaistybės atodūsius, prisiektą meilę. Rodos, išskleist sparnus ir pakilt būtų viena iš svajonių. Jausmas lyg užsidedi kaukę ant burnos, giliai įkvėpi kelis kartus, raumenys trūkčiojančiai drasko šaltas rankas, o užsimerkus taip šlykštu, bet kartais taip gera gyventi. Nieko nebijai, o ir slėptis nereikia, tau negėda, bet ir nėra dėl ko džiaugtis. Tu tik pabudęs supranti, koks esi laimingas, kai nusispjaut į kūnišką aistrą, kai nesvarbu ateitis, kai vėjai piniginėj, o vėtra galvoj palyginti menkiausios problemos, išsprendžiamos vienu vieninteliu posūkiu. Kuo mažiau dešinėn ir skaičiuoti kelio ženklų nebereikia. Kai nebenori būti turtingas ar netgi protingas, jog galėtum pasigirti savo pasiekimais. Juk laukas, pieva, kelias, upė visada priims į savo glėbį, o Užkaukazė nelauks išskėstom rankom. Tu esi čia ir turi būti čia, peržengti apribojimus, draudimus, išspręsti save – saugoti save ir nedalinti visiems. Pasilikti sau, šitam kambary, kur pro langą vis dar matosi nakties bendražygis. Žinot, net juokinga, užgeso. Taip , kaip kada nors ir mano maksimalizmas būti siekiančia. Tos žvaigždės, kuri neves manęs toli, nebus su manimi ilgai, nes aš jaučiu, kaip po truputį…
O ateity tik lengvas šlamėjimas mano svajonių būti tuo, kuo nesu. Arba nemanau, jog tuo, kuo galėčiau būti. Kai rūsio glūdumoj suspindi klavišai, mano minty įsižiebia ugnis. Norėtųs prožektoriais spigint į akis, apsivyniot maišu ir rėkt, išliet savo lygiagrečias mintis jausmams, kurių perdaug man atlaikyti vienai. Yra šalia atrama, į kurią, deja, nebegalima remtis, bet beveik neįmanoma nemėginti. Juk tai ne akmeninė siena, ne šimtamečio ąžuolo kamienas. Ne. Trapumo persmelkta širdis pulsuoja, o mano rankos gniaužo ją kaip ką tik šviežiai sumaltą mėsą. Ir nuėmus kaukę tu nebebūni kaip anksčiau, dalis tavęs ir lieka plūduriuot baltoj šviesoj. Iš penkto ar septinto karto vis labiau atitrūksti nuo realybės ir nebebūni kaip visi. Sunkiau suprast, sunkiau priimt, sunkiau laikyti akiduobėse iš naujo griūvančią užtvanką, kur nebėra auksinių žuvelių, nes tūkstantis dar pernai laksčiusių velnių išpjovė ir suvalgė jas kaip užkandą prie taurės nuodėmės. Ir bent pamėgink įsivaizduot… Aš nuoga prieš tave ir turėk mane, bet tu neimtum. Jei suskaitytum mano vidų, aš žinau, pasistatytum ant lentynos kaip ne itin gražų paveiksliuką, malonų prisimint, bet trokštamą užmiršt. Tu niekada nebenorėtumei įbrist į liūną pražūties. Anksčiau vėliau reikėtų mirti, nė trupučio nedramatizuojant. Ir toks groteskas nebegąsdina manęs, o kartais vėlei noris patirt, kas sunkiai buvo iškentėta, kad grįžti į save, kad sužinot, kur aš esu. Nes virš galvos įbridus jūroj atsisėst nėra gerai. Tik lašas po lašo nuramina raumenų trūkius, tik baltos kambario sienos be šviesų ir tiksinčiom lubom veidrodiniu paviršium, tik griūvančios užtvankos akimirką prabus mieganti tikrovė ir žus iliuzija. Maža musė prazvimbs koridorium ir pro rakto skylutę ištrūks į šaltą bei nejaukią laiptinę. Tada beliks skaičiuot trūkius tarp ištisinės linijos, palikt viską ir susidėliot iš naujo, ką po truputį barstėm, kas lygu vadinama gyvenimu.
Cheers, šiąnakt ir vėl galabijam įsisenėjusius stabus.
Begalybė
09 Mar 2011 Leave a Comment
Noriu parašyti tragediją apie pusseserę iš Raudondvario, kuri sugriovė draugystę. Tai ir parašysiu kada nors, o tada visi Jūs būsit mano pirmieji svečiai. Jau ir pati laukiu. Beje, dar norėčiau spausdinimo mašinėlės, kuri kažkur buvo išnešta iš mano namų, pasiilgau to čaižaus mygtukų tarškėjimo ir įkvėpimo ją pasistačius ant rašomojo stalo. Pasiilgau, kai mano pečių linija slysta lyg šilkiniu paviršiumi, o akių vokais tipena ežys, kutendamas savo mažomis kojytėmis. Tada, sako, jog jautiesi mylimas ir mylintis. O tuo pačiu ir laimingas.
Būna gi stebuklų parašius tragediją. Ji ir prasideda, kai šilkas praranda savo spindesį.
Tiek daug
07 Feb 2011 Leave a Comment
Man tarsi atodusis, bet toks, kurio niekad nelaukiau.
balsas, kurio nenorejau isgirst, matyt.
stengiesi, kvepuoji tyla.
juk indenu patarle byloja, jei kalbi – tavo zodziai turi buti geresni uz tyla.
bet jie nesake, kad tyla gali buti skaudesne uz bet kokia strele.
esu sutrikes, kitu veidu, bandau gryzti i praeiti, pajausti.
nepavyksta, bandau is naujo, tyliu.
juk prisiminimai ir telieka.
ta delno siluma, tas vienas atodusis i ausi, kertele rojaus.
kertele ramybes, harmonijos, kuria sugrioviau vienu mostu.
bandau eiti tolyn, bet pedos trypiasi vienam taske. lyg saule ir menulis, visu mylima, bet vis ten pat.
matau laime, sypsenas. bandau atkartot.
nemoku, norisi sypsotis isvien.
zinau, kad niekada mano sirdis nebeplaks egoistiskai, pasidalijo pusiau amzinai.
zydesiu, bet lyg dirbtine gele, nuolat spalvota, bet negyva.
mylesiu, bet tik su viena puse…su ta, kuri visada atgailaus, nes suteike skausma.
o likusi puse – tik jai.
laime randama net tamsiausiuose kampeliuose, jeigu tik yra kam uzdegti sviesa…
M.S.
