Make my day

Nerašiau jau šimtą metų, tiesą pasakius, net nenoriu! Jaučiu, kaip atitrūkstu nuo blog’o. Arba visam, arba tik kažkokiam tai laikui. Retkarčiais vis kyla mintis trinti viską lauk ir nustoti rašyti, bet šiek tiek gaila.
2010 prasidėjo gana keistai. Jaučiuosi  kitokia negu buvau anksčiau. Stengiuosi nebežvelgti į praeitį ir tik žengiu pirmyn. Nebenoriu liūdėti, todėl stengiuosi kuo dažniau šypsotis. Dabar tikrai turiu dėl ko. Po truputį atsiranda pasiūlymų, darbų ir žmonių, kurie gali išpildyt mano svajones! Apie jas kolkas neužsiminsiu, bet vėliau, manau, papasakosiu.

Nors labai nemėgstu šalčių ir žiemos, bet šita kitokia. Čiuožinėti nuo kalniuko ir susitrankyti visus šonus man didžiausias malonumas. Bėgti, dainuoti, griūti, ridentis ir daryti sniego angelus – gražiausi prisiminimai. Karšto vyno, kaljano vakarai..  Bėgimas už mokyklos kampuko per pusnis, speigus ir patį didžiausią šaltį..  galų gale, gimtadieniai ir šventės + mano gelbėtojas geltonas Edvardo autobusiukas. Viskas susideda ir aš nenustoju šypsotis.  Liko lygiai vienas mėnuo, 28 dienos, kurias tikiuosi išnaudoti visomis prasmėmis. Mamos gimtadienis, Šv. Valentino diena, šimtadienis ir daug mažų, pačių susikurtų švenčių.

Tačiau, nors ir įpratau daug švęsti ir džiaugtis, labai daug mokausi. Paprastos savaitės dienos tampa nuolatiniu knygų graužimu. O ypač kankina istorija.. Negana to, kad Petrauskienė kankina savo itin nesuprantama sistema ir aiškinimu, Pamparas mėgsta pamėtyti egzamino užduočių (8 lapai), kad tiiiiikrai būna sudėtinga atlikti (ko dažnai ir nepadarau).
Tačiau tai jau neša naudą! Šį šeštadienį gavom jo kurto egzamino, kurį sprendėm, rezultatus. Išlaikėm. Nusprendėm, kad visgi kažką sugebam ir dar netapsim dig’erės Anglijos miškuose.. Nors tėtis tuom tikrai pasidžiaugtų…

Gal iš mano šiandienino rašymo taip ir neatrodo, bet aš labai šypsaus. Širdyje. Jaučiu, kad turiu beveik viską, ko man reikia. Artėja valentino diena.. tokia komercinė ir dirbtinai išauginta šventė. Tačiau diena, per kurią galime dar kartą parodyti ar priminti žmonėm kaip juos mylim, o tas tikrai nėra blogai. Todėl šypsokimės, mylėkim ir švęskim gyvenimą!

Pirštų galiukuose juntamas švelnus spaudimas, o gal labiau kutenimas. Delnu ir  gyslomis bėga kraujas, kuris visam kūnui perteikia tą jėgą, energiją ir šviesą, užpildančią, rodos, beribę tuštumą. Kūno plaukeliai it kątik pabudinta žolė stiebiasi aukštyn, šnabždasi ir atskleidžia jausmus, susijaudinimą, emocijas.  Žvelgi į mane savo kupinomis aistros akimis ir be žodžių nuramini, sušildai. Tavo rankos lėtai slysta mano liemeniu, kol pagaliau prisitraukia arčiau savęs. Šiltas ir netikėtai lėtas (pati tiesiog virpu iš jaudulio ) tavo kvėpavimas, o retkarčiais ir malonus pūstelėjimas sėlina pro mano dešiniąją ausį, kedendamas dailiai ir atsakingai sušukuotus plaukus. Viena ranka įsiraizgo į juos (nieko nėra geriau už vyrišką galvos masažą) ir palengva mane įsuka į lėtą šokį, kuris, mano manymu, buvo sukurtas būtent tai akimirkai ir niekada nebepasikartos. Aš jaučiausi it mažas lapelis, pagautas vėjo gūsio, mėtomas ir vėtomas tavęs. Tavo  žvilgsnis, kuriame kasdien matau visą pasaulį ir kuris atsispindi man kiekviename žingsnyje, laisvės polėkis ir aistra apkvaitino mane ir aš jaučiau, tikrai tikrai jaučiau, kad šiam pasauly nebereikia nieko, kaip tik tavo kūno ir širdies šalia savęs, kad skrisčiau nebe mintimis, svajonėmis ar viltimis. Juk tiek nedaug, tik artumos man reikia. Gali kasdien  po  žvilgsnį, šypsnį, savo delną duoti ir to pakaktų širdžiai parsiduot. Padovanočiau tau švelnumą (Nors tik menki trupiniai išlikę) , geismą, o gal vėliau ir tikrą meilę. Tu tik parodyk, kad to nori ir tau reikia. Juk aš šalia, užmerk akis, matysi mano veidą.

Blakstienos kirbena vėją, lietus neramiai spragsi į mano langą, o aš naktyje bandau sugauti tavo delną, už nugaros išgirsti tykų kvėpavimą ir pagreitėjusį savo širdies ritmą, kai tavo lūpų drėgmė taip baugščiai glaudžiasi prie manosios.

Tereikia labai tikėti ir norėti.

Laimės pakraštyje

Vis dėlto, geras dalykas tas kiaulių gripas. Sėdi sau namie, traukai nosį, ieškai servetėlių, kad tik greičiau ją  išsipūst ir džiaugies, kad ryt nereikia, o tiksliau reikia, bet neisi, į mokyklą. Aš nesergu, bet karantino dėka sėdžiu namie, žiūriu romantines dramas ir it depresuota paauglė skaudinu sau širdį. Griffin & Phoenix – tai ką tik peržiūrėtas filmas, kuris išties palietė mane. Galbūt todėl, kad ir mano aplinkoje ši baisi liga neatsitraukdama siaučia. O gal tiesiog pats faktas, koks trapus ir laikinas gali būti (ne tik gali, bet ir yra) mūsų gyvenimas ir kiek mes daug laiko iššvaistome vėjais arba bešvilpaudami įkyrias melodijas, kai tuo tarpu galėtume imtis veiksmų ir padaryti gerą darbą, netgi nebūtinai kitam, galima ir pačiam sau, supurtė mane, kaip kažkada anksčiau.

Turbūt nėra nieko baisiau nei sėdėti daktaro kabinete po, rodos, nieko bloga nežadančių tyrimų, ir išgirsti gniuždančią frazę, keičiančią tavo svajones, ateitį, tikslus. Tuo metu nebesinori  siekti karjeros aukštumų,  atostogų Havajuose ar naujos (trumpos) šukuosenos. Širdis spurda iš baimės ir , iš tiesų, vienintelio klausimo “Kodėl?”. Norisi važiuojant namo rodyti stiprybę prieš šalia sėdinčius, o stotelėje pamatyti pažįstamą, rodos, šiuo momentu visiškai ramų, bet išties gyvenimo vėjyje besiblaškantį veidą.

Kodėl žmonės, bent jau Lietuvoje, yra tokie paviršutiniški ir susikaustę?
Siaučia gripas, kuris pakerta vis daugiau aplinkinių, bet turbūt tik vienas iš tūkstančio bandome save apsaugoti, o ne tik  kaupti atsargas, kai gripas jau bus užkėlęs mus į 39 laipsnių zoną. Mano manymu, jei kiekvienas nešiotume po respiratorių susirgimų atvejų būtų bent perpus mažiau. Tačiau to nedarome, nors ir žinome.
Dalyvavau pilietiškumo mokykloj Gargžduose, į kurią atvažiavo keli JKL nariai iš Klaipėdos ir ~15 mano miesto jaunuolių. Turbūt pusė buvo sergančių, tačiau vienintelis vaikinukas iš Klaipėdos vaikščiojo su respiratorium. Nuo miesto ėjome link savivaldybės, draugė važiavo pro šalį ir pamatė mus visus, tačiau įsidėmėjo tik vienintelį vaikiną, sugebėjo nepastebėti ir manęs, nors kitu atveju, būtų pamačiusi ir kelių kilometrų atstumu. Mes perdaug stebime aplinką, t.y. kreipiame dėmesį į nereikšmingus dalykus, analizuojame, pykstame, juokiamės, tyčiojamės, nusiviliame. Jei kiekvienas gyventume savo gyvenimus priimdami aplinkinius natūraliu žmogišku žvilgsniu ar bent šilta šypsena, manau, nereiktų kai kuriem iš mūsų sėdėti kabinete ir laukti nuosprendžio, po kurio pagaliau atsibusime ir susivoksime, kas būnant čia svarbu ir tikra.
Tai žaidimas, kuris priverčia žmones jausti ir tikėti.

Visu šiuo post’u net pati nežinau, ką norėjau pasakyti. Žodžių, kuriuos norėčiau užrašyti, begalės, bet nemoku jų tinkamai išreikšti + labai bijau suklysti. Toks jausmas, kad pilstau iš tuščio į kiaurą, nes pati žinau, kad neparašysiu nieko, kas užgniaužtų kvapą ar supurtytų sielą.

Pati tinkamiausia daina šiam vakarui The Beatles – Let it be

And i slowly go insane

Vos vos iškenčiau šią pragarišką savaitę. Netgi dabar gulėdama savo lovoje negaliu iki galo atsipalaiduoti, nes žinau, kad nepadariau visų darbų, ką turėjau, nes tam paprasčiausiai pritrūko laiko ir jėgų.
Vienintelė atgaiva per visą šią savaitę buvo diena, berods trečiadienis ar ketvirtadienis, kai nusprendžiau nebepaisyti pati savęs, nusispjoviau į mokslus, pasiėmiau Deimuką ir išvažiavau į Klaipėdą pasivaikščioti per lietų. Dievinu lietų tokiomis “laisvos sielos ir minčių” dienomis. Nusipirkom magic sticks, pasiėmėm po vieną bokalą alaus ir draugiškai išsišnekėjom visiškai neromantiškoj čili picos aplinkoje. Pajaučiau, kad man tikrai reikia dažniau atsipalaiduoti ir atvirai pasikalbėt, nes viduj po truputį  kaupiasi kamuoliukas, kuris vis dažniau užstringa mano gerklėje. Nežinau ar visiems taip būna, bet “Kamuolio efektas” man pačiai skelbia, kad viduj kažkas dreba ir spurda, kažką noriu, bet bijau išleisti. Tuomet prasideda ilga kamuoliuko kelionė po mane visą ieškant priežasties, kas kur kaip ir kodėl. Skauda galvą, padidėja apetitas, sutrinka koncentracija, permuša širdį, suprastėja rega. Kinta normali gyvenimo eiga iki tol, kol galų gale efektas išblėsta. Tik kiekvieną kartą laiko tarpas, per kurį tai įvyksta, labai skiriasi. Gal diena,mėnuo, puse metų, o gal ir visas gyvenimas.
Planavau, kad savaitgalį tikrai pailsėsiu. Daug nebaliavosiu, nepervargsiu, o tik miegosiu, sportuosiu ir skaitysiu. Deja. Penktadienį su Goda atsigėrėm vyno ir tikrai ramiai praleidom vakarą, džiaugiuos už tai. O štai šeštadienį, po Pamparo pamokos, susigundėm su Beata nulėkt į akropolį pasistumdyt tarp žmonių. Žinojau, kad 50% nuolaidų manija bus sutrauksi didelį būrį žmonių ir ramiai apsipirkti bus neįmanoma, bet ryžausi surizikuoti, o be reikalo. Baisu žiūrėti į nusidriekusias milžiniškas eiles prie kasų, poniutes traukiančias skudurus vieną po kito iš gremėzdiškos nukainuotų drabužių krūvos ir besistumdančius žmones, kurie pamiršta mandagumą ir kultūrą situacijų komedijoje “Pirmas pamačiau!” . Nieko neradau, nieko nenusipirkau. Beveik. Jau kelionės po akropolį pabaigoje su Beata pamatėm lobių salą – knygyną! Ten tikrai jaučiausi it rojuje. Dvi naujos Haruki Murakami knygos jau guli mano lentynoje + Senekos “Laiškai Lucilijui”. Tokia akcija knygyne tikrai verta poros pasistumdymų bandant prasibrauti pro minią link jo, nes pačiame knygyne itin didelės gausos žmonių nebuvo, kas manęs visiškai nebestebina.
Ši neišdildoma ir pilna įspūdžių kelionė buvo vienintelis mano laikas už namų sienų per visą savaitgalį. Šeštadienį pasėdėjau su tėveliais, nes buvo jų 22 vestuvių metinės, o visą sekmadienį (t.y. šiandien, jei atimtume ~ 15min.) prasėdėjau prie knygų, nes visi mokytojai, be išimčių, man negailestingi. Tačiau gal ir gerai, kad esu smarkiai užsiėmusi, tai gali padėti kankinančiam “Kamuolio efektui” greičiau praeiti. Kai turi ką veikti, mažiau galvoji apie pašalinius dalykus.

O dabar einu miegoti, kol vėl nepaskendau savo bereikšmiuose apmąstymuose. Labanakt;*

Ich möchte nach Amerika fahren

Sušiktesnės nuotaikos nei dabar turbūt jau seniai nebuvo. Rodos, visa diena ėjo pakankamai gerai. Mokykla itin nenuvargino, su panikėm nulėkėm pasisvilinti ir po to smagiai pasisėdėjom pas Simą, kur aš apsiuosčiau čeburėkų ir šokolado kvapų. Tačiau tik įžengiau į namus, praėjo gal valanda ir mano mintis apniko kažkokie pilki debesys, kai apie nieką kitą negaliu galvoti, kaip tik neigiamus dalykus. Žiūriu į veidrodį – pykina, žiūriu į anglų lapus – pykina, prisimenu anglų mokytoją – pykina, kriuksinčios Petrauskienės ir Matulaitienės duetas – pykina. Jau kurį laiką norisi išsivemti dėl menkiausių smulkmenų, o ypač šis noras pakilo dabar. Akyse net ašaros kauptis pradeda, kai stengiuosi eiti prieš savo nuotaikas, o tai daryti bandau visokiais būdais. Neseniai savo menką šikniuką įstačiau į stangrėjimo gniaužtus, vis augančią kūno masę treniravau besivartydama ant žemės, apsižiūrėjau įdegį, išsitepliojau aliejais, kremais, kad neaiškus kvapų mišinys išblaškytų mintis ir užsimirščiau, bet nė velnio. Sėdžiu surauktu žaliai melsvu jūros dumblių snukiu, vėpsau į veidrodį ir nenoriu nieko kito, kaip tik skaityti “Tibetiečių gyvenimo ir mirties knygą” , nueiti miegoti , susapnuoti Madonnos draugą, atsikelti , nusivalyti seilę nuo rankovės ir žando, pasižiūrėjus į veidrodį nusišypsoti, nes būčiau pramiegojus anglų pamoką ir patenkinta išeiti į mokyklą. Šito tikrai noriu + pusryčiams mano nemėgiami grikiai (bet tą rytą būtų mėgiami) užpilti kefyru (kuris taip pat neaiškiom aplinkybėm pasidarytų skanus ir dingtų visi šlykštūs bei sprangūs gumuliukai jame).  Pastaruoju metu mano dienos, valandos ir apskritai kiekviena  minutė būna skirta knygoms, kas, asmeniškai man, yra laaaaaaaaabai neįprasta. Sėdžiu it knygų žiurkė apsikabinus Pamparo užrašus, anglų žodynėlį, Literatūros sąsiuvinį + “Faustą” , “Don Kichotą” , “Metus” , “Hamletą” , o tikriem dalykam, ko noriu aš pati retai belieka laiko. Tie patys tibetiečiai ir Remarkas guli ant mano stalo ir savo šaltais, nejudinamais lapais graudina mano širdį, kuri trokšta sužinoti meditacijos paslaptis ir išsiaiškinti, kada laikas gimti ir mirti. Ateis į mano kiemą šventė, nusišiksiu ant mokslų, pasiimsiu keletą laisvadienių, kurie bus skirti tik man ir vaikščiosiu dantis išvertus džiaugdamasi savo laisve.

O dabar paliūdėsiu dar ir dėl to, kad jau 4 minutes ketvirtadienis ir po aštuonių valandų aš eilinį sykį totaliai susimausiu per anglų. Reikia susiimti, kažkaip iškęsti likusias dvi darbo dienas ir sulaukti tų retų poilsio akimirkų.

Bai, laikykitės!

Prasmė?

[00:20:24] Gerda.: prasme tame, kad reikia dziaugtis kiekviena malonia smulkmena ar staigmena, nustoti nervintis, buti tarp zmoniu, suteikti viska , ka tik gali jiems ir pasiimti tokia pacia dali. Reikia stengtis buti laimingu nesikant sau ant kelio ir tiesiog nusisypsoti , kaip vat as dabar darau reikia nustoti pykti del nereiksmingu smulkmenu, tarkim netinkamo sakinio ar keistos manieros, kurios dazniausiai mumis erzina, o priimti viska kaip naturalu zmogiska dalyka, priimti kitu daromas klaidas ir atleisti, nes patys jas darome, o gyventi dar tik mokomes, nuolat ieskodami tos pacios… GYVENIMO PRASMES (sun)

* Dėl Deimantės, su minimalia korekcija iš skypės archyvų

Šiu peliu

Planai kartais pildosi! Dažniausiai būna taip, kad kiek bekurtum, kiek kalbėtum, bet viskas vistiek gaunasi atvirkščiai, tačiau ne šį kartą. Net nepamenu nuo ko viskas prasidėjo, bet rezultatas stulbinantis. Taigi vieną kartą sumąstėm, kad norim lėkt į Palangą savaitgaliui, išsinuomot namelį su židiniu ir nuostabiai praleisti laiką. Iš pradžių tik linksmai juokėmės iš mūsų svajonių, bet einant dienom planai po truputį virto realybe. Štai šiandien pirmadienis, o tik vakar spėjau grįžti iš mini vilos ( www.vila.puslapiai.lt ), kurioje patyriau didžiulį glėbį įvairiausių emocijų. Laiką leidau su žmonėm, kurie niekad neleist liūdėti ( jei žinoma, pati to nenorėsiu). Mini vila turi kažkokio žavesio, kuris sukuria jaukią, šeimynišką atmosferą, leidžia visiškai atsiduoti akimirkai ir išlieti savo jausmus. Tobula vieta porelėms, artimiems draugams ar šeimai. Gaila tik to, kad turbūt taip ir nebeteks išgirsti vienos melodijos, kuri prisunkta jausmų buvo sukurta specialiai man. Tačiau aš visada esu linkusi sakyti, kad niekada negali žinoti, kas tavęs laukia. Visiškai taip, kaip mini vila. Mažas juokas, kuris virto dideliu ir gražiu prisiminimu.

Dabar jaučiuosi itin gerai nusiteikusi, rami ir savo veide palaikau tvirtą šypsenėlę, kuri pagaliau visiškai netrūkčioja.
Kartais planais pildosi. Žinojau, kad šiandien taip nutiks. Kad bent vienoj srity įsigalės pastovumas. Kątik garsiai perskaičiau šiuos  žodžius ir pajaučiau stiprybę savo balse, nes esu užtikrinta tuom, ką sakau. Gera šitaip jaustis.

Šiaip nenoriu daugiau nieko rašyti, nes laukia daugybė ataskaitų lapų, milžiniškas Pamparo užrašų segtuvas (ryt mini kontrolinis) ir dar trumpas pasimatymas su draugu, kuriam nesuprantamai ir neaiškiai kažko prireikė.

Taigi švytėdama , linguodama disko ritmu, keliu savo šiknikę nuo kėdės, einu šiek pajudėti ir kibsiu į darbus. Atsipalaiduokim, nes visiškai nesvarbu ar mes bandysim kažką sumąstyti, ar suplanuoti, ar nusiteikti, Dievas padaryt taip, kaip jam bus geriausia. Tiesiog pasiimkim iš šio laiko geriausią, ką galim.

Adios amigos :*

break break ya heart

Visada rašau, ką galvoju. Nieko neslepiu, nekuriu nebūtų dalykų ir stengiuosi būti atvira. Žinoma, kartais mintys popieriuje ir veiksmai realybėje skiriasi, bet tik todėl, kad daug lengviau pasakyti, ką galvoji, kai susikaupi ir būni vienas su savimi. Nereikia nuo nieko slėptis, rinkti žodžių ar apsimesti kažkuo kitu. Gali drąsiai atsiskleisti ir bandyti suprasti savo vidų, kas ir kodėl. Labai keista, kai žmonės stengiasi būti kitokie nei yra iš tikrųjų, bando įtikti arba įžeisti, bando perlipti arba šiukštumu prieiti. Pastarosiomis dienomis teko sutikti  variantų, kai žmonės daug ir gražiai kalba, bet mintyse velniai uodegas krutina. Rodos, jau pažinai žmogų, priimi net ir neigiamas jo savybes, tačiau POKŠT ir galų gale atkapstydamas pasakytus žodžius, žvilgsnius, gestus imi suprasti, kad nė velnio nesupranti ir nepažįsti. Labai lengva susikurti naują personažą, tačiau sunku nuolat išlaikyti vieną charakterį. Tačiau niekada negali būti tikras, kuris veikėjas- tikrasis. Galbūt bandydamas apsaugoti savimeilę, išdidumą, o dažnu atveju ir vyriškumą, žmogus pasako tai, kas apgintų nuo net menkiausio pažeidimo. Nors manau, kad neverta mėtytis žodžiais, kurių reikšme ir pats nelabai tiki,  vėliau viskas gali apsisukti priešinga kryptim. Prieš sakydamas – pagalvok, nes į kiekvieną tavo žodį reaguoja aplinka.
Juk didžioji dalis to, ką mes kalbame ar darome, nėra būtina, ir jeigu šito nedarytume, tai būtume ir laisvesni, ir ramesni. (Markas Aurelijus)

Neseniai buvau Vilniuj visą mielą, siautulingą, mergišką, svaiginantį savaitgalį. Buvo daug juoko, šypsenų, pokalbių, naujų veidų ir viso, ko tik man reikėjo. Buvo, nebijau panaudoti šito žodžio, tobula. Kadangi kompanija gera, nuotaikos užtaisas 100% , šiek tiek papildomų laipsnių ir į trasą, panikės (sexy mood) ! Per keturias dienas sugebėjom aplankyti ir tarantino, ir gravity (porą kartų) , VGTU , susitikau su Egle , Dovydu, Jurga, Gintare, Domu, Edvinu, be abejo, broliu. Susipažinau su Tomu (!!!) , Pijum, Eimante, Andželika (!!!) , dreduotoju šokėju, kuris patikėkit, moka šokti… Sulaukiau dėmesio tiek, kad pasikroviau energijos turbūt metam į priekį. Beje, visas šis savaitgalis neįtikėtinai smarkiai suartino su Deima ir Goda, kas man tikrai kelia šelmišką šypsenėlę. Svarbiausia tarp draugų palaikymas visur ir visada, gera nuotaika ir, žinoma, atvirumas. Kartais užtenka tik vieno pokalbio prie alaus bokalo, galbūt duše,  prie latte kavos laukiant filmo, tualete per pertvarą, rūkant cigaretę, kai lauke uraganas… o gal tiesiog internetu. Vienas žodis, vienas sakinys gali įvykdyti stebuklą ir atrasti tau artimą sielą, o galbūt sunaikinti seną.  Kaip šiandien pasakė pranciškonas brolis Paulius, vienas tavo žodis gali nušauti, o kitas palaiminti.

In conclusion, kaip rytoj turbūt teks rašyti per anglų kontrolinį, aš tiesiog noriu viską susumuoti ir apibendrinti. Mum reikia pažinti save, suprasti ko norime iš savęs ir kitų, priimti kitus tokius, kokie jie yra, o jei nepavyksta, užsimerkti prieš neigiamybes, kurios trikdo. Galų gale, mum reikia daug daugiau bendrauti vieni su kitais, nes tylint niekas neišsprendžiama. Kalbėti kažkam ir kažkur itin lengva, bet pažiūrėti į akis ir rėžti savas mintis,jausmus retas sugebam.
Šiandien išmokau vieną pamoką, o gal tiksliau būtų sakyti, kad pasikartojau, nereikia gyvenime regzti papildomų intrigų ir dramų, geriau susidurti su problema ir nebandant išsisukti, nevaikštant aplinkui imti ją spręsti.

Draugaukim, ką?