Sušiktesnės nuotaikos nei dabar turbūt jau seniai nebuvo. Rodos, visa diena ėjo pakankamai gerai. Mokykla itin nenuvargino, su panikėm nulėkėm pasisvilinti ir po to smagiai pasisėdėjom pas Simą, kur aš apsiuosčiau čeburėkų ir šokolado kvapų. Tačiau tik įžengiau į namus, praėjo gal valanda ir mano mintis apniko kažkokie pilki debesys, kai apie nieką kitą negaliu galvoti, kaip tik neigiamus dalykus. Žiūriu į veidrodį – pykina, žiūriu į anglų lapus – pykina, prisimenu anglų mokytoją – pykina, kriuksinčios Petrauskienės ir Matulaitienės duetas – pykina. Jau kurį laiką norisi išsivemti dėl menkiausių smulkmenų, o ypač šis noras pakilo dabar. Akyse net ašaros kauptis pradeda, kai stengiuosi eiti prieš savo nuotaikas, o tai daryti bandau visokiais būdais. Neseniai savo menką šikniuką įstačiau į stangrėjimo gniaužtus, vis augančią kūno masę treniravau besivartydama ant žemės, apsižiūrėjau įdegį, išsitepliojau aliejais, kremais, kad neaiškus kvapų mišinys išblaškytų mintis ir užsimirščiau, bet nė velnio. Sėdžiu surauktu žaliai melsvu jūros dumblių snukiu, vėpsau į veidrodį ir nenoriu nieko kito, kaip tik skaityti “Tibetiečių gyvenimo ir mirties knygą” , nueiti miegoti , susapnuoti Madonnos draugą, atsikelti , nusivalyti seilę nuo rankovės ir žando, pasižiūrėjus į veidrodį nusišypsoti, nes būčiau pramiegojus anglų pamoką ir patenkinta išeiti į mokyklą. Šito tikrai noriu + pusryčiams mano nemėgiami grikiai (bet tą rytą būtų mėgiami) užpilti kefyru (kuris taip pat neaiškiom aplinkybėm pasidarytų skanus ir dingtų visi šlykštūs bei sprangūs gumuliukai jame). Pastaruoju metu mano dienos, valandos ir apskritai kiekviena minutė būna skirta knygoms, kas, asmeniškai man, yra laaaaaaaaabai neįprasta. Sėdžiu it knygų žiurkė apsikabinus Pamparo užrašus, anglų žodynėlį, Literatūros sąsiuvinį + “Faustą” , “Don Kichotą” , “Metus” , “Hamletą” , o tikriem dalykam, ko noriu aš pati retai belieka laiko. Tie patys tibetiečiai ir Remarkas guli ant mano stalo ir savo šaltais, nejudinamais lapais graudina mano širdį, kuri trokšta sužinoti meditacijos paslaptis ir išsiaiškinti, kada laikas gimti ir mirti. Ateis į mano kiemą šventė, nusišiksiu ant mokslų, pasiimsiu keletą laisvadienių, kurie bus skirti tik man ir vaikščiosiu dantis išvertus džiaugdamasi savo laisve.
O dabar paliūdėsiu dar ir dėl to, kad jau 4 minutes ketvirtadienis ir po aštuonių valandų aš eilinį sykį totaliai susimausiu per anglų. Reikia susiimti, kažkaip iškęsti likusias dvi darbo dienas ir sulaukti tų retų poilsio akimirkų.
Bai, laikykitės!
reikia nustoti pykti del nereiksmingu smulkmenu, tarkim netinkamo sakinio ar keistos manieros, kurios dazniausiai mumis erzina, o priimti viska kaip naturalu zmogiska dalyka, priimti kitu daromas klaidas ir atleisti, nes patys jas darome, o gyventi dar tik mokomes, nuolat ieskodami tos pacios… GYVENIMO PRASMES (sun)
